Nenaudosi piktam Viešpaties, Tavo Dievo, vardo (Iš 20, 7; Įst 5, 11)
Norint suprasti II Dievo įsakymą, reikia išsiaiškinti, ką reiškia šiuo atveju žodis „vardas“ ir „be reikalo“. Hebrajiškojo pasaulio žmonėms vardas reikšdavo asmenį, kurio vardu jis buvo pavadintas, ir jam suteiktą misiją. Pavyzdžiui, vardas Mozė reiškia „tas, kuris iš vandens buvo ištrauktas“, arba Izraelis – „tas, kuris kovoja su Dievu“.
Dievas hebrajams prisistato Jahvė vardu. Taigi pasakydamas savo vardą Jahvė, sakytume, asmeniškai apsigyvena tarp izraelitų, tampa jiems ypač artimu, todėl Dievo vardas užima ypatingai svarbią vietą izraelitų kultūriniame bei religiniame gyvenime. Dievo išrinktoji tauta meldžiasi, prisiekinėja, laimina ir kariauja Jahvės vardu. Kiekvienas, kas šaukiasi Dievo vardo, žino, kad sulauks Jo pagalbos, nes Jahvės vardas šventas. Dėl šios priežasties šiuo vardu nevalia piktnaudžiauti ar jį apsiausti nepagarbos skraiste.
Taigi, senais laikais, ypač hebrajiškoje visuomenėje, vardas turėdavo ypatingą reikšmę. Pasakyti savo vardą kitam – reiškia, pasitikėti kitu. Vardo žinojimas padeda užmegzti gilesnį kontaktą ir dialogą padaro veiksmingą ir priimtiną. Dievas, pasakęs mums savo vardą, tapo artimesnis, labiau atpažįstamas ir leidžiantis būti šalia pačiam žmogui. Tas Dievo artumas dar labiau išryškėja, kai Dievo Sūnus savo apaštalus į Dievą ragina kreiptis Abba, tai yra, tėveli, kreipiniu. Šis santykis sukuria tarsi vaiko ir tėvo ypatingą jaukumo ir pasitikėjimo jausmą. Norisi, kad šis santykis niekada nesibaigtų.
Žodis „be reikalo“ nereiškia „tuščiai“, tačiau pačia savo giliausia prasme apima kiek kitokią reikšmę. Jis šioje vietoje turi būti suprantamas kaip neteisingai, klaidingai vartojamas Dievo vardas arba dar kitaip – Dievo vardas vartojamas, kad kitą apgautų ar suklaidintų. Senovės laikais galėjo būti Dievo vardas vartojamas klaidingai, kai teismų bylose būdavo kviečiamas liudininkas, kuris prisiekdavo Dievu vardu, kad sakys tiesą. Galiausiai ir duodant priesaiką, kad tas, kuris prisiekia, vykdys duotą savo pažadą ir jo ateityje neatšauks.
Dievas antruoju įsakymu mus kviečia nepadaryti jo įrankiu ar instrumentu. Jis kurdamas mus apdovanojo protu ir laisva valia, kad galėtume turėti pasirinkimų laisvę. Vis dėlto žmogus nesiliauja slėptis už Dievo vardo tam, kad pasiektų savo tikslų, prieštarauja Jam ir įžeidinėja. Piktžodžiauti, Dievo vardu prakeikti ar melagingai prisiekti yra sunkus nusižengimas. Tai prieštaravimas Dievo įsakymui.
Piktžodžiavimas
Dievo vardas vartojamas klaidingai tada, kai piktžodžiaujama, kai tulžingai ir piktai pasisakoma prieš Dievą, kai apie Dievą kalbama lengvabūdiškai ir su ironija, stokojant pagarbos, be tikslo, be prasmės, iš pykčio ar nepagarbos.
Kvaila ir neišmintinga kaltinti Dievą dėl žmogų užklupusių nelaimių ir rūpesčių, kurių gausu žmogaus kasdienybėje. To ištakos ne Dievas, bet blogis ir nuodėmė, kurių apstu žmogų supančioje aplinkoje. Ne tik kad neleistina Dievo vardą menkinti, pašiepti ar įžeidinėti, tačiau tai laikoma ir nuodėme. Piktžodžiavimas laikomas pačia liūdniausia kalte, nes niekas negali taip stipriai persmelkti liūdesiu, kaip suvokimas, kad kūrinys ima įžeidinėti savo Kūrėja. Šitoje vietoje puikybės aptemdytas protas pamiršta, kas nuo kurio yra priklausomas, todėl piktžodžiavimo akivaizdoje atsiduriame prieš akivaizdų nesusipratimą ar prieštaravimą pačia giliausia prasme.
Piktžodžiavimas prieš Dievą, deja, sutinkamas tik krikščioniškajame pasaulyje. Piktžodžiavimo Dievui apraiškų neįmanoma aptikti budizmo ar islamo pasaulyje. Daroma prielaida, kad piktžodžiavimas krikščionių Dievui – tai reiškinys, paveldėtas iš senovės romėnų, kurie būdami pagonys labai dažnai mėgdavo pašiepti ar sumenkinti savo pagoniško pasaulio dievų vardus.
Išbandymų ar iššūkių akivaizdoje tikslingai šauktis Dievo vardo ar prašyti jo pagalbos yra sveikintinas dalykas, nes tai tampa gėrio ir dvasios stiprybės priežastimi. Juk, jei Ieva prie Pažinimo medžio Edeno sode (plg. Pr. 3, 1–7) gundymo akimirką būtų šaukusi Dievo vardo, tai Gundytojo pinklės nebūtų jos tinkamo sprendimo pavergusios ir nuvedusios klaidos keliu. Tačiau juk Ieva nenorėjo Jo šauktis, nes pagunda, jog ji taps kaip Dievas, atrodė kur kas patrauklesnė nei suvokimas, kad šis sprendimas prasilenkia su Kūrėjo valia.
Žmogus, sukaustytas negandų, sunkumų, pavojų, kartais pasiduoda pagundai susitvarkyti be savo Kūrėjo pagalbos, nepaisant to, kad šaukiantis Jo Švento vardo galėtume sulaukti pagalbos iš aukštybių. Tai kodėl gi mums nepasimokius iš pirmųjų žmonių skaudžios patirties ir tuo nepasinaudojus?
Melaginga priesaika
Antrasis Dekalogo įsakymas taip pat draudžia melagingai prisiekti, nes šiuo atveju reiškia, jog žmogus patį Dievą kviečia liudytoju konkrečioje situacijoje, kad Jis paliudytų tai, kas neatšaukiamai tvirtinama. Tiesos atveju žmogus kviečia patį Dievą paliudyti tiesą, nes jis yra Tiesa, tačiau melo ar apgaulės atveju Tiesos pilnatvė kviečiama melui pridengti. Tai nesuderinama su Tiesos pilnatvės samprata, todėl toks žmogaus veiksmas prisidengiant melaginga priesaika yra smerktinas dalykas. Šv. Ignacas primena: „Neprisiek nei Kūrėju, nei kūriniu kitaip, kaip tik teisingai, su reikalu ir pagarba.“
Taip pat ir priesaikos laužytojas yra smerktinas Dievo akivaizdoje, nes prisiekdamas pažada tai, ko neketina laikytis ar vykdyti. „Priesaikos laužymas yra didelė nepagarba Tam, kuris yra kiekvieno žodžio Viešpats. Priesaika, įpareigojanti blogai elgtis, visai nesuderinama su Dievo vardo šventumu“, – sako Katalikų bažnyčios katekizmas. Verta prisiminti, kad priesaikos visada galima atsisakyti, kai matoma ar suvokiama, kad to nebus galima įvykdyti. Tai doro ir garbingo žmogaus pasirinkimas, kuris Dievo įsakymus supranta kaip Dievo meilės kvietimą, į kurį atsako tuo pačiu – meile.
Kun. bažn. t. lic. Klemensas JARAMINAS
Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapija
Antrasis Dievo įsakymas „Netark Dievo vardo be reikalo“
Antrasis įsakymas įsako gerbti Viešpaties vardą. Kaip ir pirmasis įsakymas, jis priklauso religingumo dorybei ir išsamiai apibrėžia mūsų žodžių vartojimą šventuose dalykuose.
Dievo vardo pripažinimas šventu – tai ne tik Jo garbinimas tarp Bažnyčios sienų bendrų maldų metu. Dievo vardo negalima tarti be reikalo: „Nenaudosi piktam Viešpaties, tavo Dievo, vardo“ (Iš 20, 7; Įst 5, 11).
Tebūnie šventas Tavo vardas – vadinasi, mes turime jį tarti su pagarba. Dievas atvirai pasako savo vardą tiems, kurie Jį tiki; jiems save apreiškia. Vardą kaip dovaną pateikti yra pasitikėjimo ir bičiulystės ženklas: „Viešpaties vardas yra šventas.“
Dėl to žmogus negali juo piktnaudžiauti. Dievas iš mūsų laukia, kad gerbtume Jo vardą; liudytume Jį krikščionišku gyvenimu ir be baimės išpažintume savo tikėjimą; prisiektume Jo vardu tik teisingai.
Dievas kiekvieną šaukia Jo vardu, kiekvieno žmogaus vardas šventas. Vardas yra tartum asmens atvaizdas. Vardą reikia gerbti kaip ir juo vadinamo žmogaus orumą. Per Krikštą Bažnyčioje žmogus gauna vardą, kuris yra tarsi vardas amžinybei, tad antrasis įsakymas primena ir įpareigoja gerbti ir savo artimo vardą. Kas pravardžiuoja kitą žmogų, niekinamai iškraipo jo vardą, tas žemina ir išjuokia savo artimą, linki jam blogo – tas nusižengia Dievo įsakymui.
Antrasis įsakymas draudžia ir piktnaudžiauti Dievo vardu, t. y. netinkamai vartoti Dievo, Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos bei visų šventųjų vardus. Dievo vardu kitiems duodami pažadai įpareigoja Dievo garbe ir autoritetu, nes Dievas yra ištikimas ir tiesiakalbis, todėl pažadai būtinai turi būti vykdomi. Jų netesėti – reiškia, piktnaudžiauti Dievo vardu ir tartum laikyti Dievą melagiu. Duoti priesaiką arba prisiekti – reiškia, kviesti Dievą paliudyti tai, kas tvirtinama; šauktis teisingojo Dievo, kad Jis laiduotų, jog prisiekia teisingai. Priesaika įpareigoja Dievo vardu: „Bijosi tik Viešpaties, savo Dievo, Jam tarnausi ir tik Jo vardu prisieksi“ (Įst 6,13). Atšaukti melagingą priesaiką – tai atlikti savo pareigą Dievui. Teisinga ir teisėta priesaika susieja žmogaus žodį su Dievo tiesa. Melaginga priesaika šaukiasi Dievo, kad paliudytų melą. Priesaikos laužytojas prisiekdamas pažada tai, ko neketina vykdyti arba neįvykdo to, ką buvo pažadėjęs prisiekdamas. Priesaika, įpareigojanti blogai elgtis, visai nesuderinama su Dievo vardo šventumu.
Apie antrąjį įsakymą Jėzus labai aiškiai pasakė Kalno pamoksle: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: „Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas.“ O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite (...).Verčiau jūs sakykite „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 33, 34, 37). Jėzus moko, kad kiekvienu žodžiu privalome gerbti Dievą. Bažnyčios tradicija sako, kad Jėzaus žodžiai nedraudžia priesaikos, jei ji daroma dėl svarbaus ir teisingo reikalo, pavyzdžiui, teisme. Prisiekti, tai yra šauktis Dievo vardo tiesai paliudyti, galima tik sakant tiesą, apgalvotai ir nepažeidžiant teisingumo.
Piktžodžiavimas tiesiogiai prieštarauja antrajam Dievo įsakymui, nes tai reiškia tartum neapykantos žodžius Dievui, priekaištauti Jam, mesti Jam iššūkį, blogai ir nepagarbiai apie Jį kalbėti. Piktžodžiavimas prieštarauja privalomai Dievo ir Jo švento vardo pagarbai, jis yra sunki nuodėmė.
Antrasis įsakymas taip pat draudžia Dievo vardą naudoti magijai, įvairiems burtams.
Mes galime šauktis Viešpaties, kai mums labai sunku, kai prispaudžia vargai ir pasaulio rūpesčiai. Mes parodome, kad Dievo vardas mums daug svarbesnis už visų pasaulio galingų ir garsių žmonių vardus.
Kun. Vytautas GRIGARAVIČIUS
Dievo vardas
Prieš daugelį metų žmonės vadino Dievą vieninteliu vardu – Dievas.
– Nėra jokio kito vardo? – klausinėjo žmonės. – Argi negalime kaip nors kitaip Jį kreiptis?
Jie ėmė apie tai galvoti ir nutarė susitikti po savaitės – tuomet kiekvienas turėjo pasiūlyti naują Dievo vardą. Turėjo būti išrinktas pats gražiausias. Praėjus savaitei, visi susirinko. Pirmasis siūlytojas laikė dubenėlį, kuriame degė ugnis. Jis tarė:
– Saulė! Štai Dievo vardas. Saulė dovanoja šviesą, šilumą ir išsklaido naktį.
Antrasis irgi laikė dubenėlį, bet pilną vandens.
– Vanduo! Taip turime vadinti Dievą, nes iš vandens gimsta gyvybė.
Trečiasis pasilenkęs paėmė saują juodos derlingos žemės ir leido jai išbyrėti pro pirštus:
– Žemė! Štai kaip turime vadinti Dievą. Žeme mes vaikštome ir ji užaugina mums maisto.
Ketvirtasis siūlytojas atsinešė permatomo audinio skiautę. Jis pakėlė ją aukštyn, o vėjas plakė ją, atrodė, kad skiautė tuoj nukris.
– Štai kokį vardą sugalvojau, – pasakė ketvirtasis. – Oras, arba Vėjas, nes vėjas gena laivus, o mes esame gyvi oru, kurį kvėpuojame.
Tarp jų buvo dar vienas žmogus. Jis visą laiką tylėjo ir ant rankų švelniai supo naujagimį.
– O tu ką pasakysi? – paklausė susirinkusieji.
Bet žmogus tylėjo ir toliau supo kūdikį. Visi nutilo ir atidžiai į jį sužiuro. Staiga kažkas pasakė:
– Štai pats gražiausias vardas, kokį galime duoti Dievui, – tėtis.
– Taip! – pritarė visi. – Dievas yra mūsų Tėvas.
– Kodėl jie pasakė tėtis, o ne mama? – paklausė vienas vaikas.
– Žinai, – atsakė jam žmonės, – Dievas yra švelnus ir mylintis tėtis, visai kaip mama.
– Tuomet kartais vadinsiu Jį mama, – nutarė vaikas.
Pagalvosiu
„Dievas“ yra toks pat vardas kaip „mama“ ir „tėtis“ – jį reikia tarti su meile ir pagarba.
Dievas visada laiko mus savo glėbyje, Jis žino, ko mums reikia. Nėra reikalo šauktis Jo dėl nereikšmingų ar kvailų dalykų.
Nereikia tuščiai minėti Dievo vardo, lyg tai būtų šūksnis ar keiksmas. Dievas yra geriausias iš esančiųjų.
Aš visada tarsiu Dievo vardą su meile ir pagarba.
Bruno FERRERO
